Viskas iš naujo. Kaip cirkuliacija. Užburtas ratas, kuris sukasi prieš laikrodžio krypti. Tai kas buvo nauja virsta senu. O aš gyvenu. Pabėgčiau jei galėčiau, taip norėjau pabėgt. Visi metai bėgimo, skubėjimo...viso nieko. Ir aš jau nebebijau...Man viskas atrodo taip tobula, kad apie geresnį rytojų nedrįsčiau nei pasvajoti. O aš vietoje nestoviu. Mintyse bent bėgu tuo keliu kuris niekada rodosi nesibaigia...cirkuliacinis paslapčių pilnas mano ratas. Ir aš gimstu....o gal grimztu, į ta melancholiška pilnatvę. Keista. Nesuderinama, bet beveik tobula. Pagaliau aš jaučiuosi savimi. Visi šitie dvidešimt du metai bėgo paprasčiausia veltui, ir man tiek laiko reikėjo, kad suprasčiau, kad atrasčiau. Bet aš vis dar bėgu...aš jaučiuosi kaip namuose, tik ten nėra tokių bedugnių, kurias norint peršokt reikia stengtis atrast save iš naujo dvidešimt du kartus....istorija su nesibaigiančiu galu...arba lazda turi du galus.... man atrodo, kad mano lazda turi daug išsišakojimų....tai kaip giminės medis, daugiašaknis ir nesibaigiantis...niekada nesustok. O mano mintys visada be galo...todėl ir norisi taip padėt tuos tris taškiukus...kurie lyg nieko ir nereikštu ...tai įgimta...aš niekada nesu įsitikinus, kad po mano vieno padėto taško, neatsiras jų dar daugiau.. taip viskas ir gimsta....viskas iš naujo..savo laiku. Reikėtu atsisakyt visko, kad vėl galėčiau gyvent su savim. Nes dabar dar jaučiu kaip manyje gyvena kiti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą