nerandu - prarandu

.....tas jausmas mane dažnai veda prie kažko negero...prie tos vietos kurioje vis nerandu savęs. kiek dar laiko turės praeiti, kad aš suvokčiau, kad kenkiu sau...kad žlugdau save šitaip elgdamasi. kad aš negaliu stovėti vienoj ir toje pačioje vietoje. ir kiek dar laiko aš stovėsiu joje. kodėl viskas aplink mane sukasi nepaliaujamu greičiu, laikas bėga ne valandom, o savaitėm??...kodėl man viskas taip greita. tas perdėtas greitumas varo mane į nevilti. aš nebežinau ką daryti, kaip sau padėti. aš tampu visiškai nebeįdomi sau, o ką jau kalbėti apie kitus, ir iš vis neįsivaizduoju kaip kažkam dar galiu būti įdomi. apgailėtina. man visa šita situacija ir šis gyvenimo periodas toks juokingas, kad net verkt norisi. kiti tikriausiai atiduotų viską už laiką, už minutę laisvo laiko...o aš, jo turiu į valias..ir vis švaistau jį. nežinodama kelinta paskutine mano valanda jau tiksi. kartais iš tiesu net norisi jį sustabdyti ir tiesiog pasiduoti, nebelaukti, nes rodosi kam visas tas laikas jei jis man bereikšmis, jei viskas neturi prasmės. žvelgiant iš šito mano taško, viskas net neturi ateities. o tai yra, aš neturiu visko -  neturiu nieko. nors visko man ir nereikia, man užtektu bent menkutės dalies laiko kuris turėtu bent šiokia tokia prasmę man. kad galėčiau laukt kitos dienos, žinodama kad vėl turėsiu pora valandų prasmės. ją sunku surasti, man ja rasti iš ties labai sunku. aš vis ieškau ieškau..ir ieškau...ir ieškau....todėl ir kamuoja tie patys klausimai diena iš dienos...ką aš čia veikiu? kodėl aš čia? ar čia mano vieta? kuo turėčiau užsiimti? kodėl nedarau to kas man iš ties patinka? o gal aš dar net neturiu to? kodėl neturiu, juk praėjo jau didele dalis mano laiko.....beprasmiški klausimai į kuriuos aš negaliu atsakyti...iš dalies galėčiau...bet tai butu tik savęs guodimas. aš per daug gerai save pažįstu ir esu tokia beprasmiškai prisirišus prie savęs, kad negaliu atsispirti ir palikti to senojo kūno ir minčių kurios man taip atsibodo. aš žinau, kad aš ne tokia...aš ne tas žmogus....kas man pasidarė?.....aš noriu eiti ten kitur...kur manęs laukia viskas.tas ko dabar neturiu. bet aš žinau, kad ateis ta diena, kai nebegalėsiu žiūrėti į save veidrodyje..mesiu viską ką turiu arba jau praradau bijodama ir nuo tada mano niekas pasikeis...ak...kaip aš laukiu tos dienos. tos minutės, sekundės, kada suprasiu ir iš tiesų išgirsiu, kad mano laikrodukas tiksi....nestovi gi vietoje....tai kodėl po velniu vietoje stovi TU!

<<aš nykstu>>

"Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave."

                                                                                          F. Nyčė