kaip dažnai mus kažkas priverčia sustoti ir susimastyti.
laikas tada nebetiksi, viskas nurimsta.
tik pasineri ir linguoji minčių tėkmėmis.
per daug retai žmogus sustoja, kad pagalvotų, kad galbūt suprastu, tai kuo turėtu būti įsitikinęs.
tokiomis akimirkomis nesinori sustoti vienam.
norėčiau į auštantį raudoną rytą žiūrėti kartu, surūkyti pirmą rytinę cigaretę.
kad vėjas pro pravirą langą liestų ne vieną mane,
o šypsotis priverstų rytiniai paukščių pasisveikinimai.
o, kad galėtum atsikelti ir išeiti su manim, ar tik sušokti kvailą laimės šokį, kokį šoku viena.
linguoti grojant mėgiamai muzikai ausyse, priedainiui užsimerkti ir suktis tamsybėse.
atsimerkus nusišypsoti tom akim kurios žiūri į tavas.
visais didžiausiais savo malonumais džiaugiuosi viena, nes vis nerandu to žmogaus kuris kartu su manim sugebėtų atsikelti, sustoti ir džiaugtis mažyčiais atrodo kasdieniniais dalykais.
man laikas dažnai sustoja, nes aš turiu galią jausti ir matyti, tai, ko gal nepastebi kiti.
man patinka žiūrėti į dangų, išsirinkti vieną mažą lopynėlį, atsipjauti jo, sutalpinti jį savyje ir šypsotis paragavus dangiškumo.
aš laiminga. ar daugelis galėtų tuo pasigirti. viskas sukasi aplink mane ir tik aš pati galiu pasirinkti, sustabdyti pasaulį ir pasiimti kažką kartu suktis, ar palikti viską tik kaip dekoracijas aplink mano gyvenimo teatrą.
visiem ir viskam dažniausia reikia laiko, man laiko nereikia. aš jį mėtau į kairę ir į dešinę. nerinksiu.
laikas tik velkasi iš paskos, lyg šešėlis, visada primindamas mums mūsų klaidas.
dėmesį sutelkiu į žuvėdrą, kuri jau visą tą laiką kol aš rūkau, suka ratus aplink, kažin ar jai laikas svarbu...
kaip visada nebaigus išsisklaidyt mintim įtraukiu paskutinį kartą ir nueinu viena savo keliais link miego guolio.
o, kad bent ten manes kas lauktų.
suspaudžiu šaltas pėdas viena šalia kitos ir šį ryt jau užsimerkiu.
greitai pamatytsiu Tavo akis.
