kažkas atsitiko

daznai galvoju, kas atsitiko... juk kadaise cia buvo viskas man..mano namai..mano vieta..niekur niekada nenorejau ir nesiekiau dingti...dabar noriu viska pakeisti vos praejus valandai kai izengiu i namus.i namus kuriuos visada laikiau savais. dabar as sau nerandu vietos. nerandu vietos jau senai. ir vis klausiu saves. ar tai as pakeiciau savo kriterijus siai vietai.ar tiesiog pasikeite vieta..o gal sensta zmones kurie cia gyvena. man atrodo gyvenimas juos taip stipriai nuvargino,kad jie pyksta ant visko ir ant visu is eiles. pyksta ant manes patys to nejausdami.   ju ituzio ir nervu bangos nejuntamai jiems, skausmingai liecia mane. vieni vadina juos tironais, kiti kvailiais ,kurie kazko iesko apsimesdami ir begdami nuo tikrojo savo gyvenimo. bet jie vis gyvena ir gyvena ir gyvens dar...vienas ju viduje laiko dideli geri, kuris turetu issiskleist ir gyvent po mirties. gaila, kad tik tada. nes salia to, mes turime gyventi dabar, kol esame cia. visi gyvi ir sveiki. as nesuprantu, kam slepti toki geri po tokiu dideliu pykcio veidu. . vieni gailisi, kiti gailisi, bet niekur nuo sios ribos ir nejudama. tik gal i kita puse. aisku, ne i ta i kuria vertetu eiti.o as vis vien cia griztu...juk cia mano namai. mano tvirtove. kuri rodosi jau senais laikais sugriuvo ir prarado visa savo jauku ir ne toki jauku grozi. nesvarbu. svarbu, kad to cia nebera. isejo....nepaliko nei atviro lango ar duru, su uzuomena sugrizti....tiesiog... as esu cia. viena, lyg mazas pasimetes vaikas.

manoji ramuma

išgirstu naują dainą. ir dar kart įsitikinu, kad be muzikos negalėčiau gyvent. joje telpa visas mano pasaulis. su mažais prisiminimais ir žingsniais į ateitį. joje galima paskęst, iš jos neįmanoma išnirt, galima užgniaužt kvapa ir tik klausyti. tokiomis akimirkomis man nebereikia nieko...na tik gal tikro irašo ir gerų ausinių..o dar geriau live koncerto....wuh...net šiurpuliukai nubėga kūnu...ji atsiduoda man,o aš imli jai....susiraizgome garsų bangose...

mano nauja paprasta diena

 

ar aš bent jau atrodau laiminga...klausiu  saves...

jeigu aplinkinės akys jį stebėtų, tikriausiai nepastebėtų jokių pokyčių...

Tačiau manyje verda didis gyvenimas...it skruzdėlyne. 

rytas be kavos, tai jau kažkas naujo, lyg laiptelis viršun, ydų atsikratymo link. sakau gerai ir dedu sau pliusą.

diena be cigaretės. dar geriau dedu jau antrajį +.  

sveiki ir skanūs pietūs, čia joks pliusas, bet vis vien gerai.

pasisiūtas naujas tašiukas pavasariui ir nauji auskariukai manojoj kolekcijoj...+

daug gerų minčių ir little planų ateičiai. gerai.

diplominio darbo judėjimas...gaila tik galvoje, ryt bandysiu realizuot popieriaus lape. 

skani arbata su ženšeniu ir citrina, pagardinu ją ir vakarą medumi. 

vakaras. 

šiokie tokie techniniai sutrikimai galvoje, dėl negautos dienos normos nikotino. 

pašalinu sutrikima skaniu grožio miegu, kuris tęsiasi devynias valandas.

 viskas būtų labai gerai jeigu tai galėtu tęstis ir toliau...tik dėja žinau, kad kai ka sugadinsiu savo noru.

ačiū dienai.... 

truputis ramumos

 

šis tas ir prieš tai buvęs laikas...

kaip dažnai mus kažkas priverčia sustoti ir susimastyti.

laikas tada nebetiksi, viskas  nurimsta.

tik pasineri ir linguoji minčių tėkmėmis.

per daug retai žmogus sustoja, kad pagalvotų, kad galbūt suprastu, tai kuo turėtu būti įsitikinęs.

tokiomis akimirkomis nesinori sustoti vienam.

norėčiau į auštantį raudoną rytą žiūrėti kartu, surūkyti pirmą rytinę cigaretę.

kad vėjas pro pravirą langą liestų ne vieną mane, 

o šypsotis priverstų rytiniai paukščių pasisveikinimai.

o, kad galėtum atsikelti ir išeiti su manim, ar tik sušokti kvailą laimės šokį, kokį šoku viena.

linguoti grojant mėgiamai muzikai ausyse, priedainiui užsimerkti ir suktis tamsybėse.

atsimerkus nusišypsoti tom akim kurios žiūri į tavas. 

visais didžiausiais savo malonumais džiaugiuosi viena, nes vis nerandu to žmogaus kuris kartu su manim sugebėtų atsikelti, sustoti ir džiaugtis mažyčiais atrodo  kasdieniniais dalykais.

man laikas dažnai sustoja, nes aš turiu  galią jausti ir matyti, tai, ko gal  nepastebi kiti.

man patinka žiūrėti į dangų, išsirinkti vieną mažą lopynėlį, atsipjauti jo, sutalpinti jį savyje  ir šypsotis paragavus dangiškumo.

aš laiminga. ar daugelis galėtų tuo pasigirti. viskas sukasi aplink mane ir tik aš pati galiu pasirinkti, sustabdyti pasaulį ir pasiimti kažką kartu suktis, ar palikti viską tik kaip dekoracijas aplink mano gyvenimo teatrą.

visiem ir viskam dažniausia reikia laiko, man laiko nereikia. aš jį mėtau į kairę ir į dešinę. nerinksiu.

laikas tik velkasi iš paskos, lyg šešėlis, visada primindamas mums mūsų klaidas.

dėmesį sutelkiu į žuvėdrą, kuri jau visą tą laiką kol aš rūkau, suka ratus aplink, kažin ar jai laikas svarbu...

kaip visada nebaigus išsisklaidyt mintim įtraukiu paskutinį kartą ir nueinu viena savo keliais link miego guolio. 

o, kad  bent ten manes kas lauktų.

suspaudžiu šaltas pėdas viena šalia kitos ir šį ryt jau užsimerkiu. 

greitai pamatytsiu Tavo akis.

nerandu - prarandu

.....tas jausmas mane dažnai veda prie kažko negero...prie tos vietos kurioje vis nerandu savęs. kiek dar laiko turės praeiti, kad aš suvokčiau, kad kenkiu sau...kad žlugdau save šitaip elgdamasi. kad aš negaliu stovėti vienoj ir toje pačioje vietoje. ir kiek dar laiko aš stovėsiu joje. kodėl viskas aplink mane sukasi nepaliaujamu greičiu, laikas bėga ne valandom, o savaitėm??...kodėl man viskas taip greita. tas perdėtas greitumas varo mane į nevilti. aš nebežinau ką daryti, kaip sau padėti. aš tampu visiškai nebeįdomi sau, o ką jau kalbėti apie kitus, ir iš vis neįsivaizduoju kaip kažkam dar galiu būti įdomi. apgailėtina. man visa šita situacija ir šis gyvenimo periodas toks juokingas, kad net verkt norisi. kiti tikriausiai atiduotų viską už laiką, už minutę laisvo laiko...o aš, jo turiu į valias..ir vis švaistau jį. nežinodama kelinta paskutine mano valanda jau tiksi. kartais iš tiesu net norisi jį sustabdyti ir tiesiog pasiduoti, nebelaukti, nes rodosi kam visas tas laikas jei jis man bereikšmis, jei viskas neturi prasmės. žvelgiant iš šito mano taško, viskas net neturi ateities. o tai yra, aš neturiu visko -  neturiu nieko. nors visko man ir nereikia, man užtektu bent menkutės dalies laiko kuris turėtu bent šiokia tokia prasmę man. kad galėčiau laukt kitos dienos, žinodama kad vėl turėsiu pora valandų prasmės. ją sunku surasti, man ja rasti iš ties labai sunku. aš vis ieškau ieškau..ir ieškau...ir ieškau....todėl ir kamuoja tie patys klausimai diena iš dienos...ką aš čia veikiu? kodėl aš čia? ar čia mano vieta? kuo turėčiau užsiimti? kodėl nedarau to kas man iš ties patinka? o gal aš dar net neturiu to? kodėl neturiu, juk praėjo jau didele dalis mano laiko.....beprasmiški klausimai į kuriuos aš negaliu atsakyti...iš dalies galėčiau...bet tai butu tik savęs guodimas. aš per daug gerai save pažįstu ir esu tokia beprasmiškai prisirišus prie savęs, kad negaliu atsispirti ir palikti to senojo kūno ir minčių kurios man taip atsibodo. aš žinau, kad aš ne tokia...aš ne tas žmogus....kas man pasidarė?.....aš noriu eiti ten kitur...kur manęs laukia viskas.tas ko dabar neturiu. bet aš žinau, kad ateis ta diena, kai nebegalėsiu žiūrėti į save veidrodyje..mesiu viską ką turiu arba jau praradau bijodama ir nuo tada mano niekas pasikeis...ak...kaip aš laukiu tos dienos. tos minutės, sekundės, kada suprasiu ir iš tiesų išgirsiu, kad mano laikrodukas tiksi....nestovi gi vietoje....tai kodėl po velniu vietoje stovi TU!

<<aš nykstu>>

"Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave."

                                                                                          F. Nyčė

 

silence!

                                             tyliai nuleidžiu akis tam, prieš kurį negaliu pasipriešint...

                                                                       gyvenimas.....

                                                   << JIS ŽAVUS, BET UŽKNISANTIS>>

nothing

Sometimes I feel that I am not here, sometimes it seems that I am not anywhere ... simply flying between nothing...

kantrybė...man reikia kantrybės....ačiū ir viso gero.......................................