kažkas atsitiko

daznai galvoju, kas atsitiko... juk kadaise cia buvo viskas man..mano namai..mano vieta..niekur niekada nenorejau ir nesiekiau dingti...dabar noriu viska pakeisti vos praejus valandai kai izengiu i namus.i namus kuriuos visada laikiau savais. dabar as sau nerandu vietos. nerandu vietos jau senai. ir vis klausiu saves. ar tai as pakeiciau savo kriterijus siai vietai.ar tiesiog pasikeite vieta..o gal sensta zmones kurie cia gyvena. man atrodo gyvenimas juos taip stipriai nuvargino,kad jie pyksta ant visko ir ant visu is eiles. pyksta ant manes patys to nejausdami.   ju ituzio ir nervu bangos nejuntamai jiems, skausmingai liecia mane. vieni vadina juos tironais, kiti kvailiais ,kurie kazko iesko apsimesdami ir begdami nuo tikrojo savo gyvenimo. bet jie vis gyvena ir gyvena ir gyvens dar...vienas ju viduje laiko dideli geri, kuris turetu issiskleist ir gyvent po mirties. gaila, kad tik tada. nes salia to, mes turime gyventi dabar, kol esame cia. visi gyvi ir sveiki. as nesuprantu, kam slepti toki geri po tokiu dideliu pykcio veidu. . vieni gailisi, kiti gailisi, bet niekur nuo sios ribos ir nejudama. tik gal i kita puse. aisku, ne i ta i kuria vertetu eiti.o as vis vien cia griztu...juk cia mano namai. mano tvirtove. kuri rodosi jau senais laikais sugriuvo ir prarado visa savo jauku ir ne toki jauku grozi. nesvarbu. svarbu, kad to cia nebera. isejo....nepaliko nei atviro lango ar duru, su uzuomena sugrizti....tiesiog... as esu cia. viena, lyg mazas pasimetes vaikas.