kažkas atsitiko

daznai galvoju, kas atsitiko... juk kadaise cia buvo viskas man..mano namai..mano vieta..niekur niekada nenorejau ir nesiekiau dingti...dabar noriu viska pakeisti vos praejus valandai kai izengiu i namus.i namus kuriuos visada laikiau savais. dabar as sau nerandu vietos. nerandu vietos jau senai. ir vis klausiu saves. ar tai as pakeiciau savo kriterijus siai vietai.ar tiesiog pasikeite vieta..o gal sensta zmones kurie cia gyvena. man atrodo gyvenimas juos taip stipriai nuvargino,kad jie pyksta ant visko ir ant visu is eiles. pyksta ant manes patys to nejausdami.   ju ituzio ir nervu bangos nejuntamai jiems, skausmingai liecia mane. vieni vadina juos tironais, kiti kvailiais ,kurie kazko iesko apsimesdami ir begdami nuo tikrojo savo gyvenimo. bet jie vis gyvena ir gyvena ir gyvens dar...vienas ju viduje laiko dideli geri, kuris turetu issiskleist ir gyvent po mirties. gaila, kad tik tada. nes salia to, mes turime gyventi dabar, kol esame cia. visi gyvi ir sveiki. as nesuprantu, kam slepti toki geri po tokiu dideliu pykcio veidu. . vieni gailisi, kiti gailisi, bet niekur nuo sios ribos ir nejudama. tik gal i kita puse. aisku, ne i ta i kuria vertetu eiti.o as vis vien cia griztu...juk cia mano namai. mano tvirtove. kuri rodosi jau senais laikais sugriuvo ir prarado visa savo jauku ir ne toki jauku grozi. nesvarbu. svarbu, kad to cia nebera. isejo....nepaliko nei atviro lango ar duru, su uzuomena sugrizti....tiesiog... as esu cia. viena, lyg mazas pasimetes vaikas.

manoji ramuma

išgirstu naują dainą. ir dar kart įsitikinu, kad be muzikos negalėčiau gyvent. joje telpa visas mano pasaulis. su mažais prisiminimais ir žingsniais į ateitį. joje galima paskęst, iš jos neįmanoma išnirt, galima užgniaužt kvapa ir tik klausyti. tokiomis akimirkomis man nebereikia nieko...na tik gal tikro irašo ir gerų ausinių..o dar geriau live koncerto....wuh...net šiurpuliukai nubėga kūnu...ji atsiduoda man,o aš imli jai....susiraizgome garsų bangose...

mano nauja paprasta diena

 

ar aš bent jau atrodau laiminga...klausiu  saves...

jeigu aplinkinės akys jį stebėtų, tikriausiai nepastebėtų jokių pokyčių...

Tačiau manyje verda didis gyvenimas...it skruzdėlyne. 

rytas be kavos, tai jau kažkas naujo, lyg laiptelis viršun, ydų atsikratymo link. sakau gerai ir dedu sau pliusą.

diena be cigaretės. dar geriau dedu jau antrajį +.  

sveiki ir skanūs pietūs, čia joks pliusas, bet vis vien gerai.

pasisiūtas naujas tašiukas pavasariui ir nauji auskariukai manojoj kolekcijoj...+

daug gerų minčių ir little planų ateičiai. gerai.

diplominio darbo judėjimas...gaila tik galvoje, ryt bandysiu realizuot popieriaus lape. 

skani arbata su ženšeniu ir citrina, pagardinu ją ir vakarą medumi. 

vakaras. 

šiokie tokie techniniai sutrikimai galvoje, dėl negautos dienos normos nikotino. 

pašalinu sutrikima skaniu grožio miegu, kuris tęsiasi devynias valandas.

 viskas būtų labai gerai jeigu tai galėtu tęstis ir toliau...tik dėja žinau, kad kai ka sugadinsiu savo noru.

ačiū dienai.... 

truputis ramumos

 

šis tas ir prieš tai buvęs laikas...

kaip dažnai mus kažkas priverčia sustoti ir susimastyti.

laikas tada nebetiksi, viskas  nurimsta.

tik pasineri ir linguoji minčių tėkmėmis.

per daug retai žmogus sustoja, kad pagalvotų, kad galbūt suprastu, tai kuo turėtu būti įsitikinęs.

tokiomis akimirkomis nesinori sustoti vienam.

norėčiau į auštantį raudoną rytą žiūrėti kartu, surūkyti pirmą rytinę cigaretę.

kad vėjas pro pravirą langą liestų ne vieną mane, 

o šypsotis priverstų rytiniai paukščių pasisveikinimai.

o, kad galėtum atsikelti ir išeiti su manim, ar tik sušokti kvailą laimės šokį, kokį šoku viena.

linguoti grojant mėgiamai muzikai ausyse, priedainiui užsimerkti ir suktis tamsybėse.

atsimerkus nusišypsoti tom akim kurios žiūri į tavas. 

visais didžiausiais savo malonumais džiaugiuosi viena, nes vis nerandu to žmogaus kuris kartu su manim sugebėtų atsikelti, sustoti ir džiaugtis mažyčiais atrodo  kasdieniniais dalykais.

man laikas dažnai sustoja, nes aš turiu  galią jausti ir matyti, tai, ko gal  nepastebi kiti.

man patinka žiūrėti į dangų, išsirinkti vieną mažą lopynėlį, atsipjauti jo, sutalpinti jį savyje  ir šypsotis paragavus dangiškumo.

aš laiminga. ar daugelis galėtų tuo pasigirti. viskas sukasi aplink mane ir tik aš pati galiu pasirinkti, sustabdyti pasaulį ir pasiimti kažką kartu suktis, ar palikti viską tik kaip dekoracijas aplink mano gyvenimo teatrą.

visiem ir viskam dažniausia reikia laiko, man laiko nereikia. aš jį mėtau į kairę ir į dešinę. nerinksiu.

laikas tik velkasi iš paskos, lyg šešėlis, visada primindamas mums mūsų klaidas.

dėmesį sutelkiu į žuvėdrą, kuri jau visą tą laiką kol aš rūkau, suka ratus aplink, kažin ar jai laikas svarbu...

kaip visada nebaigus išsisklaidyt mintim įtraukiu paskutinį kartą ir nueinu viena savo keliais link miego guolio. 

o, kad  bent ten manes kas lauktų.

suspaudžiu šaltas pėdas viena šalia kitos ir šį ryt jau užsimerkiu. 

greitai pamatytsiu Tavo akis.

nerandu - prarandu

.....tas jausmas mane dažnai veda prie kažko negero...prie tos vietos kurioje vis nerandu savęs. kiek dar laiko turės praeiti, kad aš suvokčiau, kad kenkiu sau...kad žlugdau save šitaip elgdamasi. kad aš negaliu stovėti vienoj ir toje pačioje vietoje. ir kiek dar laiko aš stovėsiu joje. kodėl viskas aplink mane sukasi nepaliaujamu greičiu, laikas bėga ne valandom, o savaitėm??...kodėl man viskas taip greita. tas perdėtas greitumas varo mane į nevilti. aš nebežinau ką daryti, kaip sau padėti. aš tampu visiškai nebeįdomi sau, o ką jau kalbėti apie kitus, ir iš vis neįsivaizduoju kaip kažkam dar galiu būti įdomi. apgailėtina. man visa šita situacija ir šis gyvenimo periodas toks juokingas, kad net verkt norisi. kiti tikriausiai atiduotų viską už laiką, už minutę laisvo laiko...o aš, jo turiu į valias..ir vis švaistau jį. nežinodama kelinta paskutine mano valanda jau tiksi. kartais iš tiesu net norisi jį sustabdyti ir tiesiog pasiduoti, nebelaukti, nes rodosi kam visas tas laikas jei jis man bereikšmis, jei viskas neturi prasmės. žvelgiant iš šito mano taško, viskas net neturi ateities. o tai yra, aš neturiu visko -  neturiu nieko. nors visko man ir nereikia, man užtektu bent menkutės dalies laiko kuris turėtu bent šiokia tokia prasmę man. kad galėčiau laukt kitos dienos, žinodama kad vėl turėsiu pora valandų prasmės. ją sunku surasti, man ja rasti iš ties labai sunku. aš vis ieškau ieškau..ir ieškau...ir ieškau....todėl ir kamuoja tie patys klausimai diena iš dienos...ką aš čia veikiu? kodėl aš čia? ar čia mano vieta? kuo turėčiau užsiimti? kodėl nedarau to kas man iš ties patinka? o gal aš dar net neturiu to? kodėl neturiu, juk praėjo jau didele dalis mano laiko.....beprasmiški klausimai į kuriuos aš negaliu atsakyti...iš dalies galėčiau...bet tai butu tik savęs guodimas. aš per daug gerai save pažįstu ir esu tokia beprasmiškai prisirišus prie savęs, kad negaliu atsispirti ir palikti to senojo kūno ir minčių kurios man taip atsibodo. aš žinau, kad aš ne tokia...aš ne tas žmogus....kas man pasidarė?.....aš noriu eiti ten kitur...kur manęs laukia viskas.tas ko dabar neturiu. bet aš žinau, kad ateis ta diena, kai nebegalėsiu žiūrėti į save veidrodyje..mesiu viską ką turiu arba jau praradau bijodama ir nuo tada mano niekas pasikeis...ak...kaip aš laukiu tos dienos. tos minutės, sekundės, kada suprasiu ir iš tiesų išgirsiu, kad mano laikrodukas tiksi....nestovi gi vietoje....tai kodėl po velniu vietoje stovi TU!

<<aš nykstu>>

"Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave."

                                                                                          F. Nyčė

 

silence!

                                             tyliai nuleidžiu akis tam, prieš kurį negaliu pasipriešint...

                                                                       gyvenimas.....

                                                   << JIS ŽAVUS, BET UŽKNISANTIS>>

nothing

Sometimes I feel that I am not here, sometimes it seems that I am not anywhere ... simply flying between nothing...

kantrybė...man reikia kantrybės....ačiū ir viso gero.......................................

aš visada...

buvau linkusi galvoti, kad nesiseka man... Nežinau tiksliai dėl kokių priežasčių būtent, bet paprasčiausiai nesiseka...
Atrodo viskas ko imuosi ar nesiimu vistiek išsprūsta iš rankų, iš rankų pabėga ir dingsta žmonės kurie man yra ar buvo svarbūs...bet aišku laikas gydo visas žaizdas..gydo ir tas kuriu paliko kiti...
Susitvarkiau savo gyvenimą. Norėčiau padėt tai padaryt ir kitiem, tik deja, nežinau kiek galios turiu savyje tai padaryt, ir ar kam reikia to...mano pagalbos...Aš tyliu, nes niekam nieko nereikia...man nereikia taip pat...man nereikia ir nebereikia nieko iš kitų, visko užtektinai turiu pati. Aš turiu viską arba nieko, ir nei tas nei anas man nepadeda, Nes visko turėt paprasčiausiai neįmanoma, o neturėt neišeina. tai gal gali kas nors atsakyt ar galima turėt neturint?...arba neatsakykit...nes atsakymas vis vien liks klausimu man...

<<labanaktos>>

viskas būtu tobula, jej nebūtu to, kas trukdo jam ateiti

turėčiau būti AŠ

Žmogus, kuris labiau vertina dvasinį pasaulį, nei materialų, tuo pačiu ieško tiesos, grožio ir tobulumo.

Nepriklausoma ir individualistė, dažnai kratausi kitų nuomonės ar patarimų, todėl galiu atrodyti vieniša, nors išoriškai tai nepastebima.
Būdingas kryptingas dvasingumas, domėjimasis tuo, kas nepažinta, vidinė giluma, nepertraukiamas ryšys tarp žmogaus ir kosmoso.
Apdovanota didele intuicija, gal būt net parapsichiniais sugebėjimais.
Apsigimusi filosofė, labiau domisiuosi dvasiniu pasauliu, nei materialiu.
Intuicija ir gilus protas dažnai sukuria distanciją tarp manęs ir kitų žmonių, pasinėrusių į pilką ir kasdienišką gyvenimą. Pagrindinė savybė – subtilumas.
Nuo pat vaikystės pradedu kaupti įvairias žinias. Smalsumui nėra ribų.
Atsargi, santūri, neretai pernelyg daug abejojanti. Greičiausiai, vengianti rodyti savo jausmus, galiu bėgti nuo aplinkinio pasaulio. Vienatvė – ne našta, priešingai, tik joje galiu pajusti tikrą malonumą. Tikiu, kad atsiribojimas nuo aplinkinių dvasiškai praturtina mane.
Kartkartėmis užvaldo nepaaiškinamas nerimas, mėgstu mąstyti apie visatos, būties ir žmonijos paslaptis. Kitiems žmonėms esu gana paslaptinga. Mane sunku suprasti. Žinodama apie savo pažeidžiamumą ir norėdama apsaugoti tai, kas labai asmeniška, esu linkusi laikytis atokiau.
Intuicijos ir įžvalgumo dėka, galiu kiaurai matyti kitus žmones, suprasti jų tikruosius motyvus, ir tuo pat metu, paslėpti savuosius. Tik žmonės, turintys man būdingą subtilumą ir jautrumą gali suprasti ir pažinti tikrąjį manąjį “aš“.
Esu gana nepriklausoma, todėl nemėgstu patarimų ir pagalbos iš aplinkinių pusės. Paprastai viso gyvenimo kelyje išlieku ištikima savo idealams, kaunuosi už juos iki paskutiniųjų, tokiu atveju nesiskaitau su aplinkinių nuomone.

Išvados: subtili filosofinė vienišė.

ataraxia

ramumos ir laiko pilnas klausimas....arba klausymas...

ar ant žemės taip pat gera kaip viršuje

užsimerkiu tam, kad kada nors galėčiau atsimerkti ir pamatyti viską....

Mergaitė iš kurios visi juokėsi

Perkeltine ar tiesiogine prasme suvokiant mergaitę, ji neatrodo juokingai. Neturi penkių rankų ar trijų akių, nors iš to juoktis jau būtų nežmoniška. Kita vertus ar aplink ja yra žmonių?..bent jau ji taip visada manydavo. Mergaitė kuriai perverdavo širdį aštriais juoko pliūpsniais, pažertais iš visos erdvės aplink. Beje kaip ji visada manydavo, ji nebuvo žmoniška, ir savęs niekada nepriskirdavo vien žemei. Ji valdė visatą ir visas jos galias, ji galėjo laikyti rankose orą, kuris raibuliuodavo lyg kita jos mylima sfera - vanduo. Ji buvo vandens gyvūnas, tuo pačiu lyg neatrastas visatoje besilaikantis vandenynas su gyviu viduje. Kaip jau minėjau ji savęs nepriskyrė niekam. Pagal ją, žmonės daro didelę klaidą priskirdami save vienam ar kitam srautui. Kuris dažniausiai ateina ir išeina. Niekada nelieka amžiams. Panašiai kaip priešistoriniai gyvūnai. Tik žmonės neturi tokios galimybės gyventi eromis, arba suskaldyti save po truputį.

Mergaitė labai pyko ant tų visų skruzdėlių kurios mindo žemę (stebint iš aukštai žmonės virsta miniatiūriniais parazitais). Mergaitė niekada neaukštino savęs pati, jai pakilti padėjo viena deja žemiška būtybė. Kuri ir sumaišė visą jos gyvenimą - jeigu tai būtų galima pavadinti jos gyvenimu.

Mergaitė visada su savimi nešiojosi du popierinius kubelius, viename jų laikė baimes, kitame ydas. Viskas jos pačios sukurta. Todėl jai tai buvo tobula ir įsivaizduojamai amžina. Dažnai ji paberdavo viska erdvėje, bandydama sudėlioti kažkokį prasminga atsakymą, arba tiesiog norėdavo pasitikrinti gal kokia blogybe dėžutėje jai jau yra nebetinkama nešioti. Tačiau vėl ir vėl visiškai viska sudėdavo atgal. Slinko dienos, mėnesiai, metai, o ji su savim vis nešiojosi, jau našta patapusias dėžutes. Kol viena naktį sugalvojo(naktimis ji mastydavo dažniausiai, nes tik tada ji galėdavo būti nepriklausoma nuo nieko) kad visoje šitoje istorijoje jai trūksta dar vieno balto kubelio. Tyro ir tuščio. Tik dėžutė kurioje nieko nėra butu visiškai nekalta. Ta kubeli ji svajojo padovanoti tam kuris sugebėtu į jį įdėti to, ko ji pati niekada nesugebėjo ten patalpinti- laimes. Laimę ji suvokė kaip svaja, tyra, nuspalvinta tik gražiausiomis ir šviesiausiomis spalvomis, kaip gėlę- kuri nevysta, kaip akis- kuriose niekada nesikauptu ašaros, kaip karšta širdį - kuri nekraujuotu, kaip visatą – kuri jai reiškė amžinybę.

Trečiąją dėžutę ji laikė prie savęs taip pat ilgai kaip ir kitas dvi. Mergaitė ilgą laiką ieškojo to stebūklingo žmogaus. Šokinėdama nuo vienos prie kitos „kvailystės“ baimės ir ydų dėžutės vis pildė ir sunkino, o trečioji vis tebejudėjo jai ant kaklo, lyg perlų vėrinys kurį drasko priešiški vėjai. Toks pat baltas ir visiškai niekieno nepaliestai lengvas.

Vaikščiodama basomis per šaltą grindinį mergaitė visiems atrodė apgailėtinai juokinga. O tuo labiau su savim nešiodamasi kažkokias tris bevertes dėžutes, kurios sulankstytos iš paprasčiausio popieriaus. Mergaitė nekaltino žmogystų, ji tik nuleidusi galvą praeidavo nedrįsdama nei žvilgtelt anų beširdžių pusėn. Į ją ir vėl skausmingai smigo dygliai sukurti iš juoko. Mergaitė nežinojo kaip pasielgti su tais kurie ją šitaip nežmoniškai skaudino. Nors giliai viduje ji troško visus juos suplėšyti į skutelius ir tiesiog nupūsti nuo delno kaip snaiges, bet vos tik pagaudavo save šitaip galvojančią, stipriai pėdos kulnu trenkdavo sau per dešinės kojos mažyti pirštelį. Už bloga kitiem atsilygindavo skausmu sau. Nors beširdžiams į tai buvo visiškai nusispjaut. Bėgdama nuo visų kandžių žvilgsnių ir tuo pačiu nuo savo skausmo, ji patekdavo vis skirtingon nepažystamon vieton. Kartkartėm ten šmeksteldavo vos keleta, bet gerai nusiteikusių plėšrūnų, kurie jau buvo sotūs savo ydom, neliesdavo jos.

Vieną naktį negalėjusi užmigti, mergaitė atsikėlė iš lovos, užrakino šaltu tuščiu namų duris ir išėjo link vietos kuri ją naktimis labiausiai žavėdavo. Kai nesinori nieko galvoti, galima stebėti dangų, su begalybe gyvybes kažkur aukštai aukštai. Neįsivaizduojamos platybės jai atrodė tokios nepasiekiamos ir tokios kartu taip įtraukiančios ją tenai – į tą beprotišką amžinybę. Kaip ji sakydavo sau: Aš kada nors tiktai tenai gyvensiu ir būtinai parodysiu viską savo trečiosios dėželės saugotojui. Nes tik Jis būtų tobulesnis už dangų. Nes tik jis būtų jos visas dangus, toks malonus pažinti ir toks kartu nepažystamas ir visada paslaptingai kerintis. Pasvajojus apie svajones kurios kažkada turės išsipildyti mergaitė bėgdavo basa per juokingai kutenančią žolę, tik pastarosios piktomis mintimis nepalydėdavo.

Kartais ji išsiliedavo vandeniu. O stipriai suspaudus akis nakčiai ji galėjo matyti jos būsimą dėžutės sergėtoją. Ji matydavo jį be galo švelniais potepiais, blausiai, lyg iš gyvsidabrio nulieta, bėgiojančiais lašelių vaizdais, vos palietus.

Kadangi tobulybės žemėje nerado, mergaitė save nusiuntė į kitas erdves. Tik vandenyje radusi tobulą lašą, tenai ilgam ir pasiliko. Tuo metu ašaros jai tiko labiausiai.

Nepajutusi, kad daug metų prabėgo mergaitė bandė atmerkti akis, apsunkusios nuo sušalusių blakstienų pasidabinusių deimantais, jos buvo nepakeliamos. Mergaitė nebegalėjo matyti. Aklumas čia taipogi perkeltine prasme kaip ir mergaitė iš kurios visi juokėsi. Ji tiesiog buvo užsimerkusi visam blogiui. Na bent jau nusprendusi taip daryti. Ir ganėtinai ilgą laiką jai tai daryti sekėsi puikiai. Bet kaip ir realiame gyvenime, taip ir šioje mergaites istorijoje praeities pabaisos ją pasivijo ir vėl myne ant nuogų jos kojų. Tačiau per tą nuostabų tarpsnį ji sutiko angelą…taip. Jis buvo lyg jos sargas. Mergaitei netrukdė aklumas. Ji viską jautė širdimi, kuri rodėsi ir nebekraujuoja ir jau pati gydosi žaizdas. Lyg šuo visa išsilaižiusi ir patenkinta bėgo visur su juo. Skrajojo ten kur skrido ir jis. Klausėsi jo užmerktomis akimis, o prisilietimas buvo lyg atbulinis garsas. Tik jos pačios aidas kartais atsimušantis į jo auksinius vartus pažadindavo ją iš šio saldaus sapno. Angelui mergaitė padovanojo savo tuščią dėžutę sudėjusi į jį didžiausias savo viltis. Ar jis iš tiesu buvo jos angelas?..na bent jau ji taip mane tikrai…tik gal šiek tiek skubotai padarė išvadas apie gėrį ir blogį. Pasirodo net ir angelai turi ydų ir blogybių, tik jų su savim stengiasi nenešioti, arba greitai jų atsikrato. Kodėl? Todėl, kad jų vardai tokie. Gražūs.


<<tęsti ar ne, čia jau mergaitės reikalas>> 

tau nereikia būti kažkuom, kad kitiem būtum daugiau nei kažkas...

Aš vis lyg vaikas, stiklinėmis akimis vertinu viska kas eina pro šalį, ar į mane...ir stikline širdim myliu, tuos kurie myli mane...kitų nemyliu, o kam....juk aš jų net nepažystu...o gaila, galėčiau mylėti tiek daug....ir taip stipriai...neatiduoti, neprarasti o tik gauti...iš manes...visa save aš atiduodu...netgi tiem kurie mane meta į apačią...

vaikas naivumo simbolis...

Aš jau nebe vaikas.... baikite žaisti su manim...ir susirinkit savo žaislus iš mano gyvenimo....

<<so many ways i couldnt go>>

nauja..tai sena, bet panaujinta, ar sena, bet naujai...

Viskas iš naujo. Kaip cirkuliacija. Užburtas ratas, kuris sukasi prieš laikrodžio krypti. Tai kas buvo nauja virsta senu. O aš gyvenu. Pabėgčiau jei galėčiau, taip norėjau pabėgt. Visi metai bėgimo, skubėjimo...viso nieko. Ir aš jau nebebijau...Man viskas atrodo taip tobula, kad apie geresnį rytojų nedrįsčiau nei pasvajoti. O aš vietoje nestoviu. Mintyse bent bėgu tuo keliu kuris niekada rodosi nesibaigia...cirkuliacinis paslapčių pilnas mano ratas. Ir aš gimstu....o gal grimztu, į ta melancholiška pilnatvę. Keista. Nesuderinama, bet beveik tobula. Pagaliau aš jaučiuosi savimi. Visi šitie dvidešimt du metai bėgo paprasčiausia veltui, ir man tiek laiko reikėjo, kad suprasčiau, kad atrasčiau. Bet aš vis dar bėgu...aš jaučiuosi kaip namuose, tik ten nėra tokių bedugnių, kurias norint peršokt reikia stengtis atrast save iš naujo dvidešimt du kartus....istorija su nesibaigiančiu galu...arba lazda turi du galus.... man atrodo, kad mano lazda turi daug išsišakojimų....tai kaip giminės medis, daugiašaknis ir nesibaigiantis...niekada nesustok. O mano mintys visada be galo...todėl ir norisi taip padėt tuos tris taškiukus...kurie lyg nieko ir nereikštu ...tai įgimta...aš niekada nesu įsitikinus, kad po mano vieno padėto taško, neatsiras jų dar daugiau.. taip viskas ir gimsta....viskas iš naujo..savo laiku. Reikėtu atsisakyt visko, kad vėl galėčiau gyvent su savim. Nes dabar dar jaučiu kaip manyje gyvena kiti...